Širdingų ♥

Šiandien trumpai, be žodžių... dalelė mūsų pasiruošimo šventėms ir širdingų linkėjimų :}

Katinai skirtingai pažindinasi su į namus atkeliavusia Eglute, o ir Kalėdų Senis ankstyvas, nes pabijojo per pusnis mūsų nerasti. 

Stripes

    Vis pratinuosi prie siuvimo mašinos. Kai siuvu mažyčius objektus, kaip antai paukščiai ar širdys Ji puikiausiai pasiduoda ir leidžiasi išnaudojama iki begalybės, bet kai tik prasideda didesni projektai ima spyriotis. Taip buvo ir su šia marinistinio silueto palaidine. Kuistuke ją radau už juokingą 2 litų kainą ir ėmiau su idėja, kad sutrauksiu ją iki reikalingo dydžio. Iššūkis nemenkas: -6 dydžiai. 

    Norėjau pašalinti jai rankoves, nes tokio tipo palaidinę įsivaizduoju, tik su paprastučiu juodu megztuku. Nuardžiusi jas ėmiausi sekančių darbų. Čia pasipylė baisybės. Visų pirma baigėsi balti siuvimo siūlai, tada ėmė ir atsisakė prisukta laikytis mašinos kojelė, maža to - teko ardyti siaurinimą, nes pirmuoju stipriai persistengiau :D Pusvalandžio renovacija truko dvi valandas, bet galiausiai viskas stojo į vietas! Kur buvęs, kur nebuvęs, čia prišoko ir odinis raštuotas diržas, nes diržai tinka visur ir prie visko. Dabar tik laukiu šiltesnės dienos, kad galėčiau ją išvesti pasivaikščioti :}

Shelf

    Pūga turi teigiamų savybių. Galima iki begalybės klausytis speigo už lango, iškišus nosį laukan - gaudyti snaiges ar tiesiog jaukiai leisti laiką namie... atkirstam nuo bet kokio išorinio pasaulio. Keliai nukloti storu sluoksniu, nepravažiuojami, tad laisvadienis vyksta visa esybe. Katinai virsmą stebi nuo palangės, tingiai rąžosi, viena akim miksi. Kelis kartus išeini nusikasti kiemo... vėliau paleidi kastuvą iš rankų ir krenti į čia pat suneštą pusnį. Beprasmiški mėginimai pažaboti siaučiančią žiemą. Pasiduodi siautuliui ir nušalęs rankas sliūkini kambarin. Galiausiai, atšilus, imiesi darbų, kurie laukė savo eilės. Diena ištįsta iki begalybės. Ji visa apie žiemą. Kaip ir ši atrasta Art deco lentynėlė naujam gyvenimui prikelta skardine dažų. Kaulo baltumo. 

Birds

    Paukščiai ir širdys, širdys ir paukščiai - dvi labiausiai jaudinančios temos. Širdžių jau parodžiau nemažai. O šįryt siuvau Paukščius... Mi man mintijo, kad antrasis Paukštis panašus į drakoną iš užburtos pilies... tad mano širdis labiau linksta prie šonu nutūpusių Paukščių :} 

Kuri forma Jums atrodo jaukesnė? :}

Indigo

    Linkėjimai iš visos širdies... mane apsėdo širdies formos manija. Jau įsibėgėjau ruošti šventines dovanas, kur jų tikrai netrūksta :} Žaisliukams ir girliandoms išbandžiau namelio, žvaigždės bei burbuliuko formas, bet nei viena jų neturėjo asmeninio kodo ar buvo nepakankamai miela, kad norėtųsi dovanoti. Žaidžiu spalvomis, medžiagomis ir kamšalu. Forma ta pati, bet pojūčiai skirtingi...
    Indigo mėlynos širdys - dovana įkvėpimui iš serijos "7 mėlynos dovanos". Kadangi kitos dovanos dar tik pakeliui, šiandien rodau jas vienas :}

                 

Ash rose

    Šie laisvadieniai nepraėjo veltui, anaiptol. Susipažinau su siuvimo mašina ir įgyvendinau pora šventinių užsakymų: siuvau arbatos maišelius bei girliandas iš visos širdies :} Naudojau pelenų rožinės spalvos medvilnę, o vidų kimšau vilna. Jaukios širdys papuoš šventes, o patrintos delnais - dovanos šilumą. 

    Iš vienos jų sukurpiau sagę sau. Ši puikuosis ant paltuko ir transliuos jaukumą prasidedantiems žiemos vakarams. 

Snow berries

     Nubirus lapams pasimato subtili grožybė – baltos uogos, kurias vis praeidama nužvelgdavau. Šiandien staptelėjome įamžinti. Perverčiant nuotraukas pastebėjau, kaip šmaikščiai suknelė atkartoja krūmų šakose besisupančias uogas. Iš spintos išsitraukiau megztas Mi kojines. Jos kvepia vilna. Į garderobą gražinau juodą. Ne todėl, kad puola liūdnesiukai, bet todėl, kad dailu. Iš naujo.
    Sustojame. Uodžiame. Atrandame.
    Šiandien absoliučiai graži diena.

Žmogus, kaip medis. 

JI

Laba,

...truputį šlubuoja mano ritmas, tad atsilieku. Labai noriu padėkoti visiems "taginusiems" mano blogą siautėjančiame "The blogger tag" žaidime :} Nenorėčiau prisižadėti, jog greitai jį pratęsiu, nes užgriuvo šventiniai užsakymai, naujas darbas, mintys ir dar vienas romantiškas patrauklaus darbo pasiūlymas. Retoriškai: kodėl svarstyklėms tokios misijos? Kol kas rutulioju visa tai bei stengiuosi rasti laiko dienoraštį palepinti įrašu.

Dovanas dovanoti/gauti yra ypatingai smagu... o kai gimtadienis ištįsta iki pusantro mėnesio - kiekviena diena gali būti staigmena. Štai pastaroji, žymiai vėluojanti ir išsvajota staigmena parvažiavo iš Vokietijos. Pačiu laiku, JI labai palengvins šventinių užsakymų procesą. O ir laimės man, it žvirbliukui radus riekę duonos. Jis toks mažas paukštukas, tad įsivaizduokit kiek tos laimės :}

JI ♥

“[seansas]”

    Lapkričio 10 dieną Kauno Fluxus Ministerijoje buvo atidaryta mistika dvelkianti neprofesionalių ir jau spėjusių pažengti jaunųjų menininkų paroda “[seansas]”. Čia ji svečiavosi 7 dienas.

    Gavusi pakvietimą dalyvauti, su dviem grafikos darbais, joje sudalyvavau ir aš. Gaila, kad geri dalykai greitai baigiasi... žvilgsnis iš ekspozicijos, kur "Kuždesiai" viešumoje rodėsi antrą kartą, o "Sulaikydamas varvančias mintis. Užsikimšk ausis" buvo pristatytas pirmą kartą.  

Sulaikydamas varvančias mintis. Užsikimšk ausis 42X58 cm.

Kuždesiai  102X76cm.

Butas

Maža. Jauku. Alternatyvu. 

Paukščio spintos kūrybos daiktelių nuo šiol galite rasti ant  BUTO sienos. 

Chair

Iš naujo.
Šiandien rodomės su sena kėde, kurią prieš kelias dienas perdažiau, taip prikeldama naujam gyvenimui. Ji maždaug tris, o gal net keturis, metus pamiršta stūksojo rūsyje. Ilgai ieškome įsigyti kėdžių, tačiau šis procesas užtruko. Pasirodo ne taip paprasta rasti kėdę su istorija bei padoriu kokybės ir kainos santykiu. Jau išmaišyti visi sendaikčiai, Aleksoto turgavietės pardavėjai sveikinasi, it seni pažįstami, o kėdės vis nėra...
Šios kedės nauja pradžia prasidėjo nuo pagalvėlės. Sena tiesa, kad visa - tai smulkmenos :}

O Jūs ar "žadinate" senus daiktus?

♥ ♥ ♥ 

October's Dream

    Pabundu aukštoje žolėje. Aplink negyvi juodi, balti katinai. Girdžiu tolumoje žliugsintį vandenį. Pakeliu galvą. Matau grįžtančią iš nežinios Mamą. Švytinčią, tarsi po ilgų atostogų. Jos oda dengia įdegis, o akis - saulės akiniai. (O gal akiniai, su kuriais Ji skaitydavo?) Šviesia šokinėja, aš gerai neįžiūriu. Pagaliau Ji suka į kiemą.  Šypso. Rankose tempia lagaminą, o lūpose skamba žodžiai "nieko tokio". Mano širdis spurda iš ilgesio, laimės ilgesio. Negyvi katinai ima kilti ir galiausiai jų kniaukimas užtvindo pievą.

    Pabundu lovoje. Katinai miega susisukę į antklodę.Giliai kvėpuoja. Ant palangės šoka spalio lietus. Tyliai pradedu dieną. Kapt kapt...

Molbert & Crane

Maži, gražūs dalykai 

Sužadėtinis man padarė molbertą, kurį jau nekantrauju išbandyti ♥

O aš iš naujo išmokau lankstyti popierines gerves. 

Tai, it sparnuoti galvosūkiai, labai padeda nuraminti mintis. 

Poveikis, kaip mėtų arbatos :} 

Ar Jums patinka origami? :} 

Two hearts

Širdis po sparnu.

Jaukumas. 

Sagė megztiniui, lietpalčiui ar suknutei. 

101

Apie nutikimus, gėles ir rudenį.

    Visai nesenai pažįstama ištarė "Myliu gyvenimą. Čia yra ką veikti". Myliu gyvenimą ir aš. Bet nemyliu savęs. Kažkoks vidinis nepasitenkinimas nuolat trukdo džiaugtis esatimi. Viskas prie ko prisiliečiu, tarsi, tirpsta... ne taip, ne iki galo, ne ne ne... ir kuo dažniau pasąmonėje pakartoju ne – tuo rečiau pasakau garsiai taip. Vis pristingu pasitikėjimo, ryžto, užsispyrimo. Sukyla pyktis. Kuo daugiau pykčio – tuo mažiau rezultatų.

    Dažnai pačiumpu save apimtą gailesčio ne kam kitam, o sau. Atsigręžiu į savo asmeninę istoriją ir suvokiu, kad nieko įsimintino nepadariau. Svajonės, kurios kadaise, rodėsi, ranka pasiekiamos, tapo svajonėmis dėl svajonių. O darbai, kuriuos dirbau laimės neteikė, todėl aš juose neužsibūdavau. Pastarasis ne išimtis, nors sutikau nuostabius žmones. Išeinant net kvapą gniaužė, taip nesinorėjo jų palikti. Bet širdis tvinkčiojo „metas ieškoti toliau“.  Ruduo man tas metas, kai norisi viską keisti... keisti iš pagrindų.

    Dabar vėl plaikstausi nuo vienų durų prie kitų dalindamasi. Baisu žinoti ko nori ir nerasti nieko, net lašelį, panašaus. Apima dar gilesnis liūdesys, nepykanta sau, gailestis, kad tikriausiai niekad nepatirsiu to katarsio, kurį teikia mylimas darbas. Sena tiesa ir tai, kad  gerai atlikti gali tik mylimus darbus, tad dabar niekaip neapleidžia nuojauta, kad viską gadinu. Apskitai, taip diena po dienos imi jaustis niekam tikęs, pasitikėjimas gęsta, kaip žvakė merkiama lietaus.

    Tiek pats iš savęs tikėjaisi ir tiek kiti į tave dėjo vilčių... o dabar mieste vengi sutikti žmones iš praeities, savo klasės draugus, mokytojus, dėstytojus, bendrakursius, net gimines... kaip skaičiau vienos merginos mintis „visad pasijunti nejaukiai išgirdęs klausimą kuo užsiimi gyvenime“. Sunku ne dėl jų, o dėl savęs pačios, dėl to, kad save apvylei. Ir nei nežinai, ar verta tu antro šanso savo gyvenime, ar ne?... 



Derinukas pietums su drauge

Birthday arba glamūrinio liūdesio diena

Gimtadienis visada šiek tiek liūdnas. Su lig kiekvienais metais - liūdesio metais daugiau. 

Su šypsena! Gal kam spanguolių arbatos iš spanguolinio puodelio? :}  

Book

Liko vos kelios valandos iki ryto per kurias turiu išbraukti paskutinius darbus iš dvidešimt ketvirtų metų sąrašo. Žinojimas, kad paskutinės minutės darbai nepadės leidžia vakarą pasitikti su knyga ir puodeliu arbatos...

♥♥♥

204psl. 5 eilutė... 

"Taip ir nesugebėjęs perprasti savosios savasties, vėl įninku skaityti senus sapnus. <...>Kita vertus, kuo daugiau senų sapnų perskaitau, tuo aštriau suvokiu savo bejėgiškumą. Vis dar nevalioju suvokti, ką man byloja tie sapnai. Be paliovos skaitau juos, tačiau prasmės taip ir neperprantu. Jie - tarsi neiššifruojamas tekstas, naktis po nakties plaukiantis man prieš akis. Ne ką daugiau suprasčiau paprasčiausiai žiūrėdamas į srovenančius Upės vandenis" 

Macabre dream

     Būna, kad pabundi sukrėstas sapno. Rytą, kai šaltis toks skaudus, o lūpos sukepusios nuo karščio. Rodos, gertum lango apačioje susirinkusią rasą. Godžiais, mažais gurkšniais.

     Sukas mintys paukščių pulkais, kaip nuraminti suskirdusias lūpas, o pro šalį, it šmėkla, prasliūkina ryto sapno prisiminimas. Makabriškas pasąmonės prisilietimas...

     Einu mėlynomis smilgų jūromis. Pasivaikščiodama. Staiga, iš niekur, susikimbu rankomis su geriausiu draugu. Einame su tikslu. Skubame grįžti į Marvos dvarą - mano vaikystės namus. Ten tolumoje, lyg aidi kvietimas... kvietimas paskubėti. Akademijos miestelis pasidaro be galo platus, o mūsų tikslo pakalnė pačioje šios platybės pabaigoje. 

     Pirmieji nebylūs žingsniai. Įžengiame į pasakiško gražumo taką tarp senų garažų. Jausmas, it sliūkintume Turkijos gatvėmis. Mus supa aukštos metalinės durys apraizgytos vijoklių. Viskas balta. Vos įžiūrimi varžtų ir spynų kontūrai. Einame. Akinamai šviesu. Vijokliai veda vaisius. Žinojimas sako, kad tai trešnės, bet jų dydis neįtikimas. 

     Garažų takas baigiasi. Prie išėjimo sutinkame seną mechaniką su dar senesniu jo taisomu automobiliu. Ore tvyro senstančio žmogaus odos kvapas. Jis mums pataria kirsti taką per nebaigtą statyti stadioną. Tolumoje, it megalitai rodantys kur eiti, stūkso vaiduokliškos betoninės žiūrovų tribūnos. Pasukame link jų... kairėje, tarp aukštų žolių iškyla art deco "Metropilitain" vartus primenančios durys į požemį. Užsukame, bet kažkas viduje liepia apsisukti ir eiti aukštutiniu pasauliu. Vijokliai požemyje aimanuoja, kaip tūkstančiai negimusių sielų. Išskubame. Patraukiame per stadioną. 

     Pievos staiga geometrizuojasi: laukas susiskaido į begalę perdėtai taisyklingų geometrinių figūrų. Bet jausmas toks saldus, toks mielas, it būčiau aptikusi gyvenimo avatarą - senai pamirštą malonumą gyventi. Reginiai neįtikėtinai kraupūs, bet jokios baimės, jokio noro pabusti.  

     Pirmas laukas nuklotas sausų karvių išmatų. Eimane kvadrato briauna/ lauko pakraščiu. Pereiname jį, it perdžiūvusio smėlio dykynę ir žengiame į vandens apsemtą pievą. Vanduo skalauja kojas iki kauliukų, o jo paviršiuje tiršta spalvotų guminių lėlių rankyčių ir kojyčių. Brendame per jas, kaip konditeriniai pirštais per klampią tešlą. Šis laukas užsibaigia baltu namu. Jo sienos, rodos, jaukios. Viduje begalinės aukštybės iki lubų, o išplanavimas, kaip vaikų darželio. Draugas užsuka į tualetą. Mane apima nuojauta, klaiki nuojauta, greičiau iš čia išeiti. Pašaukiu. Draugas ateina apimtas siaubo. Tualete gigantiškas kūdikis, primenantis vaikystėje turėtas lėles. Puolame bėgti. Išėjimas čia pat. Durys praviros, bet ant jų -grotos. Tokios laibos. Jas savo rankomis praardau. Išlendu ir tempiu Mi lauk. Jo odinė striukė kimba už aštrių kraštų, bet jam pavyksta išsivaduoti. Dabar mes stovime lauke, žiūrime į tolį, o šlaito nėra, nėra ir mūsų tikslo - mano namų. 

     Jokio noro pabusti..

Wings

Ilgai nesusitariau su savo ataugančiais kirpčiukais bei nauja plaukų spalva, tad kuris laikas viską slėpiau kuode. Bet šiandien... lyg kas paukščio sparnu pamojo! Prisiminiau "papūstuką" iš kurio gimė sukelti plaukai. Sena, nestebina, bet man nauja ir šiandien patinka. 80-ųjų šukuosena, sveika sugrįžusi!  Pritaikysiu tai kasdienybėje :}

Skriskime paukščių pulkais