Teplinukai

Štai ir šventės po švenčių. Jaučiuosi kur kas geriau joms praėjus, nei jų laukdama :) Nors dovanų ruošimas magiškai tobulas laiko praleidimas. Štai šlakelis to, kas iškeliavo pas pačius pačiausius...

24 peržydėję šermukšniai

Asmenybė ir darbai skamba disonansu. Jie neatliepia įkalintos sielos, veik - tik imituoja socialiai priimtinus principus. 24 peržydėję šermukšniai. Vėl nuraudę plaukai. Rudenys. O troškimų jūra taip ir lieka tyvuliuoti už devynių kalvų.
Taip dažnai, per dažnai, imiesi to, ką privalu daryti, pamiršdamas savo prigimtinę teisę rinktis. Ir taip, daugėjant rudens vakarų asmeninėje istorijoje, nublanksti. Drąsa ne ta, ne tie žmonės. O kaip tai, rodėsi, teisinga anądien. Tik rašalu ant senos knygos nugarėlės išlieti būgštavimai. Dar tik (net) 24 nužydėję šermukšniai, o tau lieka tik sena knygos nugarėlė.

Kregždės

Šį rudenį paukščiai triukšmingai palieka pievas. Vakarėjant jų padangių klyksmai, skamba it pranašystės. Truputį bauginančios. Bet ant kelių, nuoširdžiai įmigęs, knarkia katinas. Jo knarkimas nubaido akimirkų negandas. Klyksmas nutolsta, bematyti tik pulko uodegos... neišvengiamai artėja žiema. Pievas keičia lapų paklodės, o tarp jų valiūkiškai sukasi vėjas. Vakarais darosi sunku išsėdėti sūpynėse, arbatos puodelis bemat atvėsta ir ima gelti pirštų galiukus. Ir nepaisant to, vidinis nerimas kažkur nunyksta, išsilieja su lapų margiu. Taip gera sėdėti ant pasaulio krašto ir stebėti jo išdaigas. Rodos, Tavęs iš tiesų, niekada ir nebuvo, yra tik akimirka, kurioje esi Tu.

Atsisveikinkime su Kregždėmis. Jas sukūriau įkvėpta dangaus klyksmo ir vienos dailios merginos tatuiruotės.

Cappuccino pajūryje

Tiek ne daug iki apžavėjimo... leidi kojoms susilieti su smėliais, lengvais it katinų pūkais. Ir tuo metu jauti tiek palengvėjimo, tiek mistikos, kotais net suspaudžia krūtinę. Vis tik žmogaus priedermė, tad norom nenorom susimąstai apie laikinumą. Laikiną, kaip niekas kitas.
Saujomis griebi tave supančią istoriją, suspaudi kiek įmanydamas ir suvokęs, kad nieko iš to nebus - paleidi vėjais. Prievarta mielas nebūsi, sakydavo, man mamytė. Tad leidiesi į kelionę toliau... su nuosavomis bangomis. Čia tik tavo kojos, tik tavo akimirka. Kartojiesi ir kartotum, kad tik ilgiau tas jausmas tavyje apsigyventų. Trūksta šiandien Tau ramybės. Bėgi iš gatvių prie upės... skalauji kasas. Bet vėjas pašiaušia tykų pasakojimą ir leidiesi toliau ieškoti prieglobsčio. Mintimis nuolat mirkstu vandenyje. Nors siaubingai bijau gelmės, net paradoksalu, tik čia, kur jos begalybės, atrandu akimirkas poilsio, atsipalaidavusio iki nirvanos. Taip statau savo tvirtoves, bet jos vis blaškomos vėjų, vos atlaiko negriuvusios. Suvokiu, tai vykstant ne tik mano gyvenime... kaip padėti sau ir išvaduoti pasaulį nuo nežinojimo?
Et...laimingi laiką skaičiuoja smiltimis

...

Kartais tiek nedaug reikia... tarsi, likimo stumtelėjimo, kad imtumeisi to, apie ką visad mąstei, bet dėl begalės nereikšmingų priežaščių, nesiryžai imtis... Štai, šiandien jau galiu pasigirti, nugalėjusi vieną savo "baubų" vardu pasitikėjimo trūkumas arba nepakankamas savęs vertinimas. To rezultatas - mažas žingsnelis svajonės link - nuosavas kūrybos puslapiukas. Kol kas veidaknygėje, bet to kas gera - po truputį :)

Jei norėtum prisijungti, mane rasi čia---> http://www.facebook.com/pages/Sukurta-Ramintos/191142694287030

P.S.nežinau dėl kokios priežasties, man neleidžia įkelti normalios nuorodos, kurią paspaudę iškart galėtume atsidurti mano puslapyje, bet viliuosi, jog nepatingėsite persikopijuoti ir mane aplankyti ;) Labai Jūsų laukiu!!!

Baltagalvis

Paukščių studijas tęsiant... baltagalvis erelis jau nutūpė ant sienos. Per savaitę veik spėjo su ja susigyventi, rodos, čia nieko netrūksta. Taip pamaži paukštėjam ir sukam lizdus tarp mūro sienų. Ima ir suspaudžia apmaudas krūtinę, kad pasirinkimo dieną, neįsiropščiau kiaušinin...

Užmojai.

Veriu žemuoges ant smilgos, kai tuo tarpu viršum galvos... dešinėje - saulė, kairėje - lietus. Veriu uogą prie uogos ir renkuosi palankų dangų. Akimirkos dievas, o iš šono nė nepasakytum, kad ši ryža mergiūkštė, taip plačiai užsimojus.

Trys eilutės dienos.

Auksiniais plaukais į vandenį. Susitapatinus su tyla, per binoklį stebint paukščių perėjimą. Basomis į pievas prie pelkės taip nieko užvis nenorint, gal tik laumės juostos į kitą pusę gyvenimo.
Paukščiai toliau suka man galvą...

Raidėmis per pasaulį

     Kažkoks nepaprastas erdvinis malonumas apima skaitant... Šį kartą vakarų Europos meno istorija. Eilutėmis leidiesi per amžius. Tu urvinis, genties vadas, riteris, karaliūnas... Nimfa, čigonė, abstraktumas. Kartais žmogišku pavidalu, o kartais lengvu potėpiu, vėjo aimana. Šuoliais: nuo uolienos tvarumo iki vėlyvojo baroko putlumo, iki perregimo esamo buvimo. Gera keliauti! Ir nesvarbu, kad dažna kelionė vyksta tik pasąmonėje, taip ir neišsikeldama į realią aplinką. (Nors anot žodyno, realybės terminas plačiąja prasme apima viską kas egzistuoja, nepriklausomai nuo lengvo suvokiamumo ar matomumo, tad...).
Perskaitęs skyrių užmerki akis galvą užvertęs į kiauras lubas. Perbridęs dangų leidiesi į pasakiškas keliones smėlynais, senaisiais mediniais keliais, uolomis į tvirtoves, šventyklas, atsiskyrėlių buveines, turtingųjų rezidencijas, dailininkų dirbtuves, margas turgavietes, amatininkų kvartalus, valkatų skersgatvius... O tada pabundi, nuo raidžių įsispaudusių į odą kutenimo.

Margiai

Velykos visad man buvo labiau kūrybingas metas, nei šventė. Pasivaikščiojimai pievomis ir pakampėmis ieškant jau bundančios gamtos, žolelių rinkimas, vėliau jų rišimas ant kiaušinių ir galiausiai spalvingi rezultatai. Tarsi, pavasario paminėjimas, priminimas kokia marga marga mūsų gamta, pavargusioms nuo žiemos akims. Vardan pavasario!

(Ne)idėja

Kazimiras Malevičius. Juodasis kvadratas (1913)

Vajė vajė kiek pelėdų laksto galvoje. Ir taip apmaudu, jog per miglą savo pačios upėje, negaliu į jų visų snapus įkišti po atvirlaiškį su atsakymu. Ir šįsyk aš vėl bandau atskirti formą nuo idėjos, ir idėjas nuo pavidalo. Sakysit, neįmanoma. Formalistai jums nepritars. Įtikima ir net dalinai pritariu jiems už kūrinio vaizdinio ir fizinio pavidalo galias, ekspresyvias emocijas, išgyvenimus ir potyrius nesigilinant į socialinę aplinką, ekonomiką ar istorinę tėkmę. Neiliustruojant pasaulio, bet siekiant realybės reikia naudotis gyvenimo ekvivalentais. Toks tatai šis mūsų pasaulis ir be idėjos gali būt idėjinis.

Truputis daugiau jūros

Šiandien pasaulis toks nusinešiojęs, jog realybės sąvoka turi pakeisti kitu žodžiu... tam, kad nusakytum tikrovę(?). Viskas taip sudėtinga ir per begales išvedžiojimų mes taip ir nepatiriam to dabarties katarsio. Žvelgi į vėjo gaudomą plastikinį maišelį ir nenutuoki: tai vyksta dabar, ar jau įvykę netolimoje praeityje, gal dar tik vyks, bet tu jau gaudai signalus iš į tave besibraunančio pasaulio?.
Bet tai lyg tarp kitko nutirpsta į horizontą... kuris tą dieną pajūryje taip ir nepasirodė. Žvelgiant į tolį, matei, kaip vanduo maišosi su vandeningais debesimis, ūkanomis putodamas į krantą, bet tolumoje neegzistavo linija, skirianti žemiškąjį pasaulį nuo dangaus. Toks vaizdas, jog Dievai skalavo savo apdarų skvernus Baltijos ošime. Man taip patinka jūra... smėlis, kuriame nupėduoji savo džiaugsmus ir naštas. Bangos, kurios tai surenka, it mes paryčiais gintarą... ir veria naktimis karolius, kaip mes veriam savo akimirkas.
Tokiomis valandomis, aš jaučiu daugiau, nei paprastai ir man taip be galo gera ir drauge apmaudu, kad tų akimirkų su kiekviena diena, daugėja mažėjančia tvarka...

Murzini katinai arba pavasaris ant palangės

Parėjus iš kiemo visad randi nupėduotas grindis... Žemės ir tirpstantis sniegas, dumblas ir balos. Kambaryje. Taip kvepia pavasaris. Ne snieguolėmis „Parodos“ kalne, bet dumblu. Tokiu salsvu ir šviežiu, dar nespėjusiu susimaišyti su išmetamosiomis dujomis ir tepalais. Kaip antai vėlyvą pavasarį. Patinka ši kaita. Vis giriuosi pasauliui, kad gyvename idealioje geografinėje padėtyje. Gamta čia leidžia pasidžiaugti visais keturiais metų laikais!
Šiuo metu itin pavasaris. Pasižvalgai gatvėje, o čia tiek žmonių. Jie it meškos išlindę iš savo migio... tokie dar apsunkę nuo žiemos, bet nerūpestingais žvilgsniais. Saulė išblaivo mintis nuo žiemą slėgusio nerimo. Ir gerai. Miestui tinka šurmulys. Jis paslepia grindinyje žiojinčias duobes bei byrantį nuo pastatų tinką.
Daug lauko, kelionių balomis ir garuojančios arbatos. Patinka, kad pavasaris įsikūręs ant mano palangės. Patinka, kad šiąnakt pilnatis.

Tipas

Nutinka retsykiais rytais bėdos. Ima ir sugriauna visus numatytus dienos planus neužsikuriantis automobilis. Nelemti paskutinieji šaltukai it netyčiom palikta deganti mažutė lempelė. Toks nekaltas faktas įtakojęs mano penktadienį tapti naminiu:)
Kartais apsuptas žmonių imi kebliai mąstyti, nes situacija pasirodo per paprasta. Nežinau ar dar kam taip būna. Bet kai aplinkybės verčia jaustis per lengvai imi ir susikuri sau scena, kuri skatina tavo vaizduotę šėlti, narplioti įvairiausius rebusus ar šiaip – spėlioti kitus galimus variantus.
Anądien su drauge kalbėjome apie tai, kokie žmonės supa mus ir kokios esame mes... juk iš esmės (žinau, kad nevartotinas šis pasisakymas, be šiuo metu nerandu geresnio) žmonės yra tokie ir ne kitokie, skiriasi tik jų to meto savijauta ar nuotaika. Vieni trykšta optimizmu, kitus sunku pavadinti pesimistais, bet jie atrodo stebėtinai nihilistiški, dar kiti linksmi, protingi, kupini žavesio, (anti-)simpatijos... O kas mes? Mes „žiauriai“ liūdni žmonės. Nuolat kovojame su vidiniais demonais, ieškome absoliutaus pasitenkinimo ir nuolat nusiviliame, nes žemėje toks neegzistuoja. Per dažnai ir per greitai patikime kitais išaukštindamos teigiamas jų savybes, o kai žavesys nuslopsta, žaibiškais greičiais leidžiamės realybėn. Kvaila, bet tiesa. Tačiau, norom nenorom aš didžiuojuosi tuo, jog vidiniai baubai nekenkia mano pasauliui ir žmonėms kurie mane supa. Sugebu atsieti tai, kas dedasi mintiniame pasaulyje ir materijoje. Imi ir prisijaukini per laiką savo charakterį :)

Klajūnai

Talentas tai ar nesugebėjimas atsirinkti? Kai norisi į vieną veiklą sujungti visas įmanomas technologijas... Dailė ir menai visas mano gyvenimas. Draugai sako, jog maniškio stiliaus su nieko nesumaišysi, bet man kartais atrodo, kad aš nesugebu jo išgryninti tiek, kad ir pati būčiau patenkinta. Tai verčia mane jaustis nepatogiai. Noriu pabandyti truputį šio, truputį to ir dar kito. "Vakar" aš siuvu, "šiandien" - piešiu, "rytoj" lipdysiu... Ir viskas man teikia džiaugsmą, bet pažvelgus atgal imu lengvai kibirkščiuoti, kad nesugebu apsistoti ties vienu. Ar Jums irgi taip būna?
Tačiau... lengvai pakibirkščiavusi, žinau, kad tušas ir plunksnos manęs niekada neapvils. Tai vienintelė pastovi sritis mano gyvenime jau skaičiuojanti ne mažiau, kaip 15-iolika metų :) Nors ir ji evoliucionuoja su naujomis temomis ir priemonėmis. Štai keli darbai iš lapo persikėlę ant medžio plaušo.
Klajoklio sugrįžimas į gamtą. Virsmas.

Triukšminga ramybė

    Tipenti ankstyvoje pūgoje... palaidais, išdarkytais plaukais. Pabūti su savimi ir su savo tikėjimu, kurio taip ir negali atsekti. Įsiklausyti. Pajusti akimirkos šventumą, tą trumpą amžinybę... kojos pirštuose.
    Turiu dvi dalis savo gyvenimo. Viena jo, galbūt net realesnė už tikrą -įsivaizduojama (galbūt puikesnė), iliuzorinė, pūpso mano vaizduotėje. Sykiais pasidaro sunku atsekti, kas realu, o kas išgalvota. Taip realiai išgyventa, kad net šiurpuliai bėgioja pagaugomis. Būna, supykstu ant klaidinančių prisiminimų. Prisiminimų iš šio mintinio pasaulio. Supykstu už tai, kad klaidina, kad leidžia taip pokštauti pasąmonei su gimimu ir mirtimi, su metų laikais ir savaitės dienomis, su žmonių veidais, istorija, jutimais, su mano asmeniniais išgyvenimais, iškraipytais prisiminimais, negyjančiomis žaizdomis. Net nenoromis, kiekvieną saldžiausią šio puikesnio gyvenimo potyrį palydį aitrus kartėlis. Aidais lekia nusivylimas ir tas prakeiktas! kojų trenksmas į žemę. Mąstau, jog praeitame gyvenime galėjau būti vaismedžio vaisius, nelemtai nupurtytas dar nespėjus sunokti. Nupurtytas grubaus vaikėzo, vėjų grumtynių ar kerėplos varnėno. Simbolinis nupurtimas man reiškia motinos ir vaiko išskyrimą. Perdėm ankstyvą, užklupusį netikėtai, nepasiruošus... nors tikriausiai nepakaktų ir visų šimtmečių tam pasirengti. Kaip išgyventi neįmanomą? Slenka metai, mėnesiai, dienos... bet dūšia vis lipa iš kūno. O visas begalinis pasaulis primena tik tai.
Norėčiau turėti tikėjimą – nūnai tikėti. Tame kurčiame aklume, galbūt atrasčiau ramybę. Ir kojos pirštai liestų ne žolę, smėlį ir juodą žemę, o šventumą. Švelnų, kaip pūkinė antklodė. Galbūt tai ir yra tikėjimas? Tik kodėl tada mano ramybė klausosi sunkiojo metalo?